Kaip vertinti riziką pagal ISO 12100 – rizikos formulės ir metodų analizė

2023 m. ES šalyse mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe skaičius siekė 3 298, t. y. apie 0,1 % visų užregistruotų nelaimingų atsitikimų. Palyginti su 2013 m., šis skaičius sumažėjo maždaug 110 (nuo 3 408), nors, lyginant su 2022 m., užfiksuotas minimalus padidėjimas (+12 atvejų). Iš viso 100 tūkst. darbuotojų vidutiniškai tenka 1,63 mirtinos aukos per metus – nepaisant pažangos darbuotojų saugos srityje, mirtini nelaimingi atsitikimai vis dar įvyksta, ypač susiję su mašinų ir įrenginių eksploatavimu, todėl būtinos nuolatinės prevencinės priemonės.

Kaip vertinti riziką pagal ISO 12100: Rizikos vertinimas yra esminė mašinų ir darbo vietų saugos užtikrinimo dalis. Pasak Tarptautinės standartizacijos organizacijos, bazinis šios srities standartas yra ISO 12100:2010 („Mašinų sauga. Bendrieji projektavimo principai. Rizikos vertinimas ir rizikos mažinimas“), kuriame apibrėžiamos pagrindinės sąvokos ir pavojų identifikavimo bei rizikos įvertinimo procesas. Tuo tarpu ISO/TR 14121-2 yra techninė ataskaita (Technical Report), pateikianti praktines gaires ir metodų pavyzdžius, kaip vertinti mašinų riziką pagal ISO 12100. Šiame parengtame tekste „išskaidome“ ISO 12100 pateiktą rizikos formulę – aptariame kiekvieną jos dedamąją – ir analizuojame, kaip atskiri ISO/TR 14121-2 aprašyti metodai šiuos veiksnius įtraukia (arba supaprastina). Taip pat pristatome svarbiausius abiejų dokumentų požiūrių skirtumus, iliustruotus statistiniais duomenimis ir praktikos įžvalgomis. Jei norite platesnio konteksto, kaip tai taikoma realiose situacijose, žr. Kaip patikrinti, ar mašina yra saugi?

Kaip vertinti riziką pagal ISO 12100: Rizikos formulė pagal ISO 12100 (rizikos sudedamosios dalys)

ISO 12100 standartas riziką apibrėžia kaip žalos atsiradimo tikimybės ir tos žalos sunkumo (pasekmių) derinį. Kitaip tariant, su konkrečiu pavojumi susijusi rizika priklauso, viena vertus, nuo galimo sužalojimo ar žalos sunkumo, kita vertus – nuo tikimybės, kad tokia žala įvyks. Šį bendrą apibrėžimą galima patikslinti, „žalos atsiradimo tikimybę“ išskaidant į konkretesnius veiksnius. Pagal ISO 12100 ši tikimybė apima keturis sudedamuosius elementus: poveikio dažnį ir trukmę (F), pavojingo įvykio atsiradimo tikimybę (P1), galimybę išvengti žalos arba ją apriboti (A) ir, prireikus, specifinę poveikio trukmę (T), jei ji neįtraukta į dažnį. Praktikoje trukmė dažnai jungiama su poveikio dažniu ir vertinama kaip vienas veiksnys. Toliau aprašome kiekvieną iš šių rizikos elementų pagal standartą ir lydinčiąją literatūrą:

• Žalos sunkumas (S, severity) – numatomas nelaimingo atsitikimo ar pavojaus pasekmių rimtumas. Jis nustatomas atsižvelgiant į blogiausią galimą poveikį sveikatai: nuo nedidelių (grįžtamų) sužalojimų iki sunkių, negrįžtamų kūno pažeidimų ar mirties. Sunkumo kategorijos gali būti apibrėžiamos aprašomai (pvz., S1 – lengvas sužalojimas, S2 – sunkus, ilgalaikis sveikatos sutrikdymas arba mirtis). Kuo didesnis galimas pasekmių sunkumas, tuo didesnė rizika – net ir esant mažai tikimybei, rimtas nelaimingas atsitikimas gali reikalauti prevencinių priemonių.
• Ekspozicijos dažnis ir trukmė (F, frequency of exposure) – kaip dažnai ir kiek laiko asmuo patiria konkretų pavojų. Dažnesnis ir ilgesnis buvimas pavojingoje zonoje didina tikimybę, kad įvyks nelaimingas atsitikimas. Pavyzdžiui, F1 gali reikšti retą arba trumpalaikę ekspoziciją, o F2 – dažną arba nuolatinę / ilgalaikę. Vertinant riziką dažnai taikoma skalė nuo „labai retai“ iki „nuolat“ – neretai su kiekybine riba (pvz., kelis kartus per valandą, per dieną, per mėnesį, per metus ir pan.). Prireikus papildomai įvertinamas ir T (ekspozicijos trukmė) – pvz., ilgas nepertraukiamas buvimas pavojaus zonoje yra rizikingesnis nei trumpas, atsitiktinis įėjimas, net jei dažnis toks pats.
• Pavojingo įvykio tikimybė (P1, probability of occurrence) – įvertina, kiek tikėtina, kad įvyks konkretus pavojingas įvykis, sukeliantis žalą, atsižvelgiant į mašinos darbo aplinkybes. Tai apima, be kita ko, mašinos ir jos komponentų patikimumą, gedimo ar avarijos tikimybę, galinčią sukelti pavojingą situaciją, taip pat žmogaus klaidos, sukeliančios įvykį, tikimybę. Dažnai tai apibūdinama kokybiškai, pvz., kaip labai tikėtina, galima, mažai tikėtina, itin maža ir pan. Pavyzdžiui, penkiabalėje skalėje: 1 – nereikšminga (praktiškai nepasitaiko), 3 – galima, 5 – labai didelė tikimybė. Kuo dažniau gali pasitaikyti avarinės ar pavojingos situacijos (pvz., dažni gedimai, apsaugų nebuvimas, didelis operatorių klaidų skaičius), tuo didesnis P1 veiksnys.
• Galimybė išvengti žalos arba ją apriboti (A, dar žymima kaip P arba Q) – nusako, kiek pavojui veikiamas asmuo turi galimybių išvengti nelaimingo atsitikimo arba sumažinti jo pasekmes, kai pavojingas įvykis jau įvyko. Kitaip tariant: jei pavojus realizuojasi, ar darbuotojas gali išvengti sužalojimo (pvz., pasitraukti, sustabdyti mašiną, pasislėpti), arba ar apsaugos priemonės gali apriboti pasekmes (pvz., saugos užuolaida sustabdys mašiną dar iki rimtos žalos). Kategorija A kartais apibrėžiama dvejetainiu būdu: pvz., A1 (P1) – galima išvengti (palankiomis sąlygomis operatorius turi galimybę sureaguoti, pasitraukti arba žala bus nedidelė), A2 (P2) – beveik neįmanoma išvengti (įvykis staigus, neišvengiamas arba fiziškai nėra galimybės pasitraukti). Jei išvengimo galimybė lygi nuliui (pvz., sprogimo atveju, staiga įtraukus didelio greičio mašinai), rizika yra gerokai didesnė nei situacijoje, kai operatorius gali pastebėti pavojų ir atsitraukti.

Verta pabrėžti, kad ISO 12100 nenustato konkrečių skalių ar skaitinių reikšmių minėtiems parametrams – reikalaujama tik, kad vertinant riziką būtų atsižvelgta bent į keturis aukščiau nurodytus aspektus (S, F, P1, A) ir jų pagrindu įvertintas rizikos lygis. Standartas palieka projektuotojams laisvę pasirinkti metodus, kad jie būtų pritaikyti konkrečios mašinos ypatumams, su sąlyga, jog vertinimas būtų sistemingas ir apimtų visus reikšmingus veiksnius. Todėl riziką R galima išreikšti kaip tam tikrą funkciją: R = f(S, F, P1, A). Paprastais atvejais tai modeliuojama kokybiškai (pvz., aprašomai arba lentelėmis), o kai kuriuose metoduose – taip pat balais (skaitiniu būdu), priskiriant rangus / skaičius atskiriems veiksniams ir juos sumuojant arba dauginant (apie tai – toliau).

Beje, verta atkreipti dėmesį, kad ISO 12100:2010 sujungė ankstesnius standartus (EN ISO 12100-1, 12100-2 ir ISO 14121-1) be esminių turinio pakeitimų rizikos vertinimo požiūrio atžvilgiu. Tai reiškia, kad aukščiau aprašyti rizikos veiksniai ir pavojų analizės procesas iš esmės nepasikeitė – jie tik įgavo aiškesnę formą viename darniajame standarte. Tačiau pati ISO 12100 nepateikia paruošto recepto, kaip tiksliai apskaičiuoti ar suklasifikuoti riziką – todėl atsirado poreikis papildomoms gairėms, kurios iliustruotų įvairius rizikos įvertinimo metodus, atitinkančius standarto reikalavimus. Tokias rekomendacijas pateikia ISO/TR 14121-2:2007/2012, kuris yra įrankių ir pavyzdžių rinkinys, skirtas mašinų riziką vertinantiems asmenims.

Rizikos vertinimo metodai pagal ISO/TR 14121-2

Techninėje ataskaitoje ISO/TR 14121-2 pateikiami įvairūs metodai ir įrankiai, skirti mašinų rizikai įvertinti pagal ISO 12100 požiūrį. Tarp jų aprašomi, be kita ko, balų metodas (sumavimo / dauginimo), rizikos matrica, rizikos diagrama (grafas) ir hibridiniai metodai, sujungiantys kelių požiūrių ypatybes. Toliau aptariami šie metodai, nurodant, kaip jie įtraukia (arba supaprastina) anksčiau aprašytus rizikos veiksnius.

Metodas balais (sumavimo arba dauginimo)

Vienas iš pateiktų metodų yra balais pagrįstas požiūris, kai visiems rizikos elementams priskiriamos konkrečios skaitinės reikšmės, o vėliau jos sumuojamos arba dauginamos, kad būtų gautas galutinis rizikos rodiklis. Pavyzdžiui, galima apibrėžti balų skales S (pvz., nuo 1 iki 4, priklausomai nuo sunkumo), F (poveikio dažniui), P1 (įvykio tikimybei) ir pan., o tada skaičiuoti R = S + F + P1 + A (sumavimas) arba R = S * F * P1 * A (dauginimas).

Praktikoje dažnai taikoma mišri formulė, pvz., kai vieni veiksniai sumuojami, o kiti dauginami, kad jų svarba būtų atspindėta tinkamai. Pavyzdžiui, Japonijos gairėse (cituojamose ISO/TR 14121-2) siūlyta sudėti S + (F + P1) – t. y. sunkumą ir bendrą poveikio bei įvykio tikimybės įvertį. Šis metodas leidžia į skaičiavimą įtraukti visus reikšmingus elementus ir suteikia kiekybinį rezultatą, kurį galima lyginti tarp skirtingų pavojų.

Privalumai: Leidžia susisteminti vertinimą – kiekvienas kriterijus nagrinėjamas atskirai, todėl sumažėja rizika praleisti kurį nors aspektą. Skaitinis rezultatas leidžia palyginti rizikas tarp skirtingų mašinų ar scenarijų vieningoje skalėje.

Iššūkiai: Svorio koeficientų ir balų skalių nustatymas neretai būna subjektyvus – pvz., ar „dažnas“ pasireiškimas turi būti 3 ar 4 balai, kaip perskaičiuoti dauginimą, kad reikšmės būtų prasmingos – ir gali reikėti kalibravimo. Pats skaitinis rezultatas kartais sunkiai interpretuojamas, jei nėra apibrėžtų priimtinumo slenksčių (pvz., ką reiškia 15 balų – ar tai „didelė rizika“, reikalaujanti veiksmų, ar vidutinė?). Todėl dažnai sudaroma vertinimo lentelė arba legenda, kuri balų sumą paverčia kokybinėmis rizikos kategorijomis (pvz., 0–3 bal. = maža rizika, 4–7 = vidutinė, >8 = didelė – tai tik pavyzdys). Agregavimo būdas taip pat veikia rezultatą: dauginimas lemia, kad labai maža kurio nors veiksnio reikšmė gali smarkiai sumažinti galutinį įvertį (tai gali būti pageidautina, pvz., menka įvykio tikimybė sumažins riziką beveik iki nulio net esant dideliam sunkumui), o sumavimas užtikrina, kad kiekvienas veiksnys ką nors prideda prie rizikos (pvz., sumuojant net minimali įvykio tikimybė esant katastrofiškoms pasekmėms duos tam tikrą nenulinį rezultatą). Todėl pasirinkimas tarp sumos ir sandaugos turėtų atspindėti vertinimo filosofiją – ar laikome, kad labai retas įvykis su tragiškomis pasekmėmis vis tiek yra rizika, kurią reikia valdyti (sumavimas duos nenulinį rezultatą), ar kad jį praktiškai galima ignoruoti (sandauga duos rezultatą, artimą nuliui). ISO/TR 14121-2 abu požiūrius pateikia kaip pasirenkamus įrankius.

Rizikos matrica (risk matrix)

Rizikos matrica – labai paplitęs įrankis, taip pat aprašytas ISO/TR 14121-2. Matrica yra dvimatė lentelė, kur vienoje ašyje žymimas pasekmių sunkumas (S), o kitoje – bendra žalos atsiradimo tikimybė (P). Atskirų lentelės langelių – S ir P lygių kombinacijų – reikšmės priskiriamos rizikos kategorijoms (pvz., maža, vidutinė, didelė), dažnai aiškumo dėlei pažymimoms spalvomis (žalia, geltona, raudona). Pavyzdžiui, keturių lygių sunkumo skalė (nuo lengvo sužalojimo iki mirtino) ir penkių lygių tikimybės skalė (nuo labai retos iki dažnos) sudaro 4×5 matricą, kaip pateikta žemiau esančiame praktikos pavyzdyje (spalvos nurodo rizikos lygį – žalia: priimtina, raudona: didelė).

Aukščiau pateiktoje hipotetinėje matricoje (4×5) matyti, pvz., kad kombinacija vidutinė tikimybė (C) ir mirtinos pasekmės (4) duoda įvertį Didelė rizika. Tokia matrica pirmiausia skirta rizikai vizualizuoti – galima greitai pamatyti, kurie pavojai patenka į raudoną zoną (nepriimtini, reikalaujantys veiksmų), o kurie – į žalią (priimtini).

Matricos privalumai: Ji paprasta ir aiški – primena „šviesoforo“ logiką (žalia–geltona–raudona), suprantamą net netechniniams asmenims. Tai palengvina rizikos komunikaciją vadovybei ar darbuotojams – iš karto matyti, kur yra didžiausi pavojai. Matrica taip pat leidžia greitai suskirstyti prioritetus: galima nustatyti, kurios rizikos yra mažos (ir, jei reikia, jas toleruoti), o kurios – didelės ir reikalauja neatidėliotino mažinimo.

Trūkumai ir supaprastinimai: rizikos matrica neišvengiamai supaprastina analizę, nes visus veiksnius F, P1, A sutraukia į vieną ašį „tikimybė“. Šios tikimybės įvertinimas tampa subjektyvaus dažnio, įvykio galimumo ir išvengimo galimybės vertinimo rezultatu. Todėl skirtingi vertintojai gali nevienodai suprasti, pavyzdžiui, ką reiškia „mažai tikėtina“ – dėl to rezultatai ne visada būna visiškai pakartojami. Kategorijų standartizavimas įmonėje (pvz., tikslios apibrėžtys, ką reiškia B: mažai tikėtina – pvz., „<1 įvykis per 10 metų“) gali sumažinti interpretacijų laisvę, tačiau tam tikras subjektyvumas visada išlieka. Kitas minusas – ribota skiriamoji geba: matrica sugrupuoja riziką į gana plačius intervalus. Dvi skirtingos grėsmės gali gauti tą patį įvertinimą (pvz., vidutinė rizika), nors viena būtų ties apatine šios kategorijos riba, o kita – ties viršutine. Matrica šių skirtumų neparodo – detalesnėms analizėms ar daugelio rizikų reitingavimui šis metodas kartais būna pernelyg bendras.

Nepaisant minėtų apribojimų, matricos yra labai populiarios ir už mašinų pramonės ribų (pvz., darbuotojų saugos ir sveikatos srityje apskritai, projektuose, finansuose) dėl savo paprastumo. ISO/TR 14121-2 rekomenduoja jas taikyti atsargiai, užtikrinant aiškiai apibrėžtas kategorijas ir, jei reikia daugiau detalių, numatant papildomą patikslinimą. Verta pabrėžti, kad ISO 12100 standartas neprieštarauja matricų naudojimui, jei tik prisimename, kad pagal standartą prieš priskiriant riziką matricoje reikia įvertinti visus keturis veiksnius (S, F, P1, A). Kitaip tariant, nors matrica aiškiai naudoja tik du matmenis (S ir bendrą P), kokybinė analizė turėtų būti atlikta prieš pildant matricą – kad būtų galima įvertinti, pavyzdžiui, ar žemas P lygis kyla dėl mažos ekspozicijos, ar dėl didelės galimybės išvengti, ir pan.

Rizikos grafikas (risk graph)

Rizikos grafikas – tai grafinis metodas, kuriuo rizikos vertinimo procesas pateikiamas kaip sprendimų medis arba loginė schema. Jis taikomas, be kita ko, valdymo sistemų saugai skirtuose standartuose (pvz. EN ISO 13849-1, IEC 62061), siekiant nustatyti reikiamą apsaugos lygį (PL arba SIL) remiantis rizikos įvertinimu. Grafikas grindžiamas nuosekliu atsakymu į klausimus apie rizikos veiksnius: dažniausiai sunkumas (S), dažnis / ekspozicija (F), išvengimo galimybė (A/P) – neretai kaip dvejetainiai pasirinkimai (pvz., S1 ar S2? F1 ar F2? P1 ar P2?), kurie veda naudotoją sprendimų medžio šakomis iki galutinio rezultato.

Pavyzdžiui, supaprastinta schema (įkvėpta ISO 13849-1) veikia taip: jei S yra lengvas (S1) – eikite į kairę, jei sunkus (S2) – į dešinę; tuomet klausimas apie F: retai / trumpai (F1) ar dažnai / ilgai (F2); po to apie P (Avoidance): ar išvengimo galimybė yra P1 (įmanoma), ar P2 (neįmanoma). Pabaigoje, priklausomai nuo nueito kelio (S, F, P kombinacijos), priskiriamas tam tikras rizikos lygis arba tiesiogiai nurodomas reikalaujamas apsaugos lygis (pvz., PLr a, b, c… valdymo sistemoms).

Privalumai: rizikos grafikai užtikrina struktūruotą, pakartojamą procedūrą – užduodant tuos pačius klausimus ta pačia tvarka, sumažinama interpretacijų laisvė (pvz., du inžinieriai, atsakantys „taip / ne“ į identiškus klausimus, paprastai gaus tą patį rezultatą). Šis metodas taip pat yra greitas patyrusiems naudotojams ir sutelkia dėmesį į pagrindinius veiksnius, pernelyg nesmulkindamas skalės. Jis puikiai tinka konkrečioms taikymo sritims, pvz., rizikai, susijusiai su saugos funkcijomis (kaip ISO 13849-1) – ten, kur grėsmės yra tipinės, o tikslas – parinkti tinkamą techninės apsaugos lygį.

Apribojimai: Diagrama (ypač su dvejetainėmis kategorijomis) yra gana stambiagrūdė. Pavyzdžiui, pasirinkus tik du S lygius (lengvas vs. sunkus), praleidžiami „vidutiniai“ scenarijai – kartais to pakanka (kai svarbiausia atskirti, ar galima mirtis, ar ne), tačiau kartais tai gali būti pernelyg supaprastinta. Panašiai F1/F2 ir P1/P2 yra minimalus kategorijų skaičius; realybėje dažnai būna daugiau pilkų atspalvių. Diagramos taip pat paprastai yra specializuotos – schema, sukurta vienam standartui ar pramonei, gali netikti kitai. Be to, rizikos diagrama aiškiai neįtraukia P1 veiksnio (įvykio tikimybės) kaip atskiro žingsnio – dažnai daroma prielaida apie tipinį scenarijų su tipine tikimybe konkrečiai taikymo sričiai. Kitaip tariant, diagrama akcentuoja poveikio (ekspozicijos) dažnį ir galimybę išvengti, o patį įvykio atsiradimą traktuoja tarsi „įrašytą“ į realias sąlygas (pvz., ISO 13849 konservatyviai daroma prielaida, kad įvykis gali nutikti visada, jei žmogus yra veikiamas – todėl nėra atskiros šakos su klausimu „ar gedimas tikėtinas?“). Tai supaprastina analizę (mažiau klausimų), tačiau reiškia tam tikrą konservatyvumą: rizika gali būti įvertinta kaip didelė net jei mašina yra labai patikima, nes apie tai neklausiama. Praktikoje, jei turime duomenų apie labai mažą įvykio tikimybę (pvz., gedimas kartą per milijoną valandų), rizikos diagrama šio fakto neišnaudos – tuomet verčiau taikyti balines metodikas, kad P1 veiksnį būtų galima įtraukti skaitine forma.

ISO/TR 14121-2 pateikia rizikos diagramas kaip vieną iš metodų ir nurodo pavyzdžius iš susijusių standartų. Taikant šį metodą, reikia suvokti jo prielaidas ir supaprastinimus – jis puikiai tinka saugos reikalavimams patikrinti (pvz., kokio PL/SIL turi būti apsauga) ir pirminiam rizikos suklasifikavimui, tačiau bendrai mašinos rizikos vertinimo užduočiai jis gali būti papildomas kitomis analizėmis, jei, pavyzdžiui, mašinos gedimų dažnis yra netipiškas. Daugiau apie praktinį požiūrį rasite čia: Kaip patikrinti, ar mašina yra saugi?

Hibridiniai (kombinuoti) metodai

Hibridiniai metodai – tai bandymas sujungti balinio ir grafinio požiūrių privalumus. Tokio požiūrio pavyzdys pateiktas ISO/TR 14121-2 ir perimtas iš IEC 62061 (susijusio su valdymo sistemų sauga). Apibendrintai, hibridinis metodas gali, pavyzdžiui, sudėti dalį veiksnių, kad gautų „tikimybės klasę“, o tuomet ją susieti su sunkumu pagal matricos ar diagramos logiką. Taip daroma, pavyzdžiui, IEC 62061: nuosekliai vertinami Fr (frequency), Pr (probability of occurrence), Av (avoidance) – kiekvienam priskiriamos reikšmės 1–5, jos sumuojamos į tam tikrą rizikos klasę CL (kartais ši suma vadinama class of likelihood. Tuomet dvimačiame tinkle (panašiame į matricą) gautas CL lygis sukryžiuojamas su sunkumo kategorija S, kad būtų priskirtas reikalaujamas apsaugos lygio SIL. Taip hibridinis metodas sujungia kiekybinį sudedamųjų dalių įvertinimą (kaip baliniame požiūryje) su aiškiu kokybiniu rezultatu (kaip matricoje/diagramoje).

Šio sprendimo privalumas – detalesnis tikimybės vertinimas (Fr, Pr, Av sudedamosios dalys nagrinėjamos atskirai), kartu išlaikant paprastą galutinio rezultato pateikimą kategorijomis. Tokį metodą taiko, pavyzdžiui, ISO 13849, kur atsakymai į klausimus S, F, P (išvengimas) nuveda iki reikalaujamo Performance Level (PLr) saugos funkcijai – tai galima interpretuoti kaip penkių pakopų likutinės rizikos skalę, kurią reikia pasiekti atitinkamomis priemonėmis. Svarbu tai, kad ten rizikos lygiai tiesiogiai susieti su reikalaujamu apsaugos priemonių patikimumu (PL a – e). Tai įdomi koncepcija: didelė rizika → turime taikyti labai patikimą apsaugos sistemą (PL e), maža rizika → pakanka mažiau sudėtingos priemonės (PL a).

Hibridiniai metodai dažnai taikomi vertinant riziką, susijusią su mašinų valdymo sistemomis, tačiau jų idėją galima pritaikyti plačiau – jie suteikia galimybę kiekybiškai įvertinti rizikos sumažinimą konkrečiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, jei pradinė rizika reikalavo PL d (kas atitiko tam tikrą įvykio tikimybės lygį), o pritaikysime apsaugą, atitinkančią tik PL c, tuomet žinome, kad rizika sumažės tam tikru „lygių“ skaičiumi – vis dėlto ji nesumažės iki nulio, todėl gali reikėti papildomų veiksmų. Tai veda prie kito svarbaus aspekto: rizikos įvertinimo ir skirtumų taikant priimtinumo kriterijus.

Kaip vertinti riziką pagal ISO 12100: požiūrių palyginimas ir išvados

ISO 12100 vs ISO/TR 14121-2 – standarto ir gairių vaidmuo. Pagrindinis skirtumas tarp ISO 12100 ir ISO/TR 14121-2 yra jų pobūdis: ISO 12100 yra reikalavimų standartas (normatyvinis) – jis apibrėžia, ką reikia padaryti (atlikti pavojų analizę, įvertinti riziką atsižvelgiant į S, F, P1, A ir t. t., o tada riziką sumažinti), o ISO/TR 14121-2 yra techninis dokumentas su gairėmis – jis parodo, kaip tai galima padaryti pateikiant pavyzdžius. Pats 12100 standartas suteikia daug laisvės, o 14121-2 ataskaita pateikia įrankius, padedančius šį standartą įgyvendinti. Čia nėra prieštaros – veikiau papildymas. Praktikoje daugelis organizacijų susikuria savo rizikos vertinimo procedūras, paremtas šiomis gairėmis, pritaikytas jų mašinų specifikai ir priimtinam rizikos lygiui.

Rizikos veiksnių įtraukimas. ISO 12100 aiškiai nurodo, kad kiekvienas rizikos vertinimas turi apimti dvi sudedamąsias dalis: žalos sunkumą (S) ir jos pasireiškimo tikimybę (P), o tikimybė turi apimti mažiausiai ekspoziciją, įvykio tikimybę ir galimybę išvengti. ISO/TR 14121-2 aprašyti metodai daugiausia skiriasi tuo, kaip šias sudedamąsias dalis įtraukia. Balų metodas aiškiai išskaido P į veiksnius ir juos sudeda / daugina, todėl tiksliausiai atspindi pilną formulę (už tai tenka didesnės vertinimo darbo sąnaudos). Rizikos matrica, savo ruožtu, sujungia veiksnius F, P1, A į vieną apibendrintą P – tai supaprastina vertinimą, tačiau gali paslėpti, kuris aspektas labiausiai didina riziką. Pavyzdžiui, matrica gali pateikti tą patį rezultatą „vidutinė rizika“ dviem situacijoms: (a) labai retas įvykis su katastrofiškomis pasekmėmis ir (b) dažnas įvykis su lengvomis pasekmėmis – nors šių rizikų prigimtis skiriasi. Todėl naudojant matricą rekomenduojama visada atskirai užfiksuoti prielaidas, kodėl konkrečiam scenarijui priskirta būtent tokia P kategorija (pvz., „tikimybė maža dėl sporadinės ekspozicijos“ ir pan.). Rizikos grafikas savo ruožtu aiškiai neįtraukia P1, tačiau priverčia taikyti konservatyvią prielaidą dėl gedimų tikimybės – tai dažnai yra saugu, nors kartais gali pervertinti riziką, jei mašina iš tiesų yra labai patikima.

Detalumo lygis ir paprastumas. Iš to kyla klasikinė dilema: sudėtingesni metodai (balų, hibridiniai) suteikia tikslesnį, labiau kiekybinį vaizdą apie riziką, leidžia atskirti niuansus, tačiau jų taikymui reikia daugiau duomenų ir juos sunkiau komunikuoti. Paprastesni metodai (matrica, risk graph) yra lengvai taikomi ir suprantami, bet detalumo sąskaita – gali atsirasti tam tikras suvidurkinimas. ISO 12100 nė vieno iš šių metodų neišskiria – leidžiami visi, jei tik jie užtikrina patikimą vertinimą. Praktikoje dažnai taikomas derinys: pavyzdžiui, iš pradžių rizika įvertinama matrica, kad būtų išryškintos didelės rizikos sritys, o tada toms kritinėms grėsmėms atliekama detalesnė analizė (kad ir pusiau kiekybinė), kad būtų suprojektuotos optimalios saugos priemonės. Daugiau apie praktinį požiūrį galima rasti čia: Kaip patikrinti, ar mašina yra saugi?

Rizikos priimtinumo kriterijai. Tiek ISO 12100, tiek ISO/TR 14121-2 pabrėžia, kad esminis etapas yra įvertinti, ar rizika sumažinta iki priimtino lygio (vadinamasis rizikos įvertinimas – risk evaluation – atliekamas po rizikos įvertinimo dydžio nustatymo). Įdomu tai, kad nei vienas iš šių dokumentų konkrečiai neapibrėžia, kas yra „toleruotinas lygis“ – tai palikta organizacijoms, o prireikus ir teisės aktams ar konkrečioms normoms. ISO/TR 14121-2 matricų pavyzdžiuose dažniausiai daroma prielaida, kad žemiausia rizikos kategorija (pvz., „Negligible“ / „zaniedbywalne“ rizika) yra priimtina be papildomų veiksmų. Kitaip tariant, mažiausių veiksnių reikšmių kombinacija (pvz., nereikšminga trauma, praktiškai nulinė tikimybė) reiškia situaciją, kai tolesnis mažinimas nereikalingas. Aukštesni lygiai (žemas, vidutinis, aukštas) gali reikalauti atitinkamai didėjančių apsaugos priemonių sąnaudų.

Praktikoje pastebėta tam tikra spraga: ISO/TR 14121-2 nepateikia griežto metodo, kaip apskaičiuoti taikomų apsaugos priemonių įtaką rizikos sumažinimui. Paprasčiau tariant – žinome, kad apsaugos gaubtai, saugos jungikliai, šviesos užtvaros ir pan. mažina riziką (nes mažina tikimybę arba pasekmes), tačiau matricos ar balų skalėje tai dažnai vertinama kaip naujas kokybinis įvertinimas po apsaugų įdiegimo, be formalaus perskaičiavimo koeficiento. Tai gali kelti abejonių: pavyzdžiui, jei prieš įrengiant apsaugą įvykio tikimybė buvo įvertinta kaip C (galima), tai į kurią kategoriją ji nukris sumontavus apsaugą? Čia padeda tokios normos kaip minėta ISO 13849-1, kur pradinei rizikai priskiriamas reikalaujamas apsaugos priemonės patikimumas (PLr), o pasiektas PL rodo, kad rizika sumažinta iki priimtino lygio. ISO/TR 14121-2 požiūriu tai tenka vertinti ekspertiškai – pavyzdžiui, pasakyti: „apsaugos įrengimas tikėtina sumažins ekspozicijos dažnį nuo dažno iki reto, todėl matricoje krentame iš E kategorijos į C“. Tai teisingas požiūris, tačiau reikalauja patirties.

Santrauka. Rizikos formulės analizė pagal ISO 12100 atskleidžia, kiek daug veiksnių sudaro riziką – ne tik akivaizdus pasekmių sunkumas, bet ir mažiau pastebimi elementai, tokie kaip kontakto su pavojumi dažnis ar galimybė išvengti nelaimingo atsitikimo. ISO/TR 14121-2 taip pat parodo, kad yra daug būdų įvertinti ir suskirstyti riziką: nuo tikslių balinių metodų iki lengvai taikomų matricų. Kiekvienas jų turi savo vietą – dažnai jie taikomi papildant vienas kitą. Svarbiausia neprarasti iš akių nė vieno reikšmingo aspekto: paprastas metodas neatleidžia nuo pareigos galvoti apie detales (pvz., kodėl tikimybę vertiname kaip mažą), o sudėtingas metodas turi vesti prie aiškaus sprendimo (ar rizika priimtina, ar dar ką reikia pagerinti). Galutinis tikslas visada yra sumažinti riziką iki priimtino lygio – laikantis vadinamojo ALARP principo (as low as reasonably practicable, sumažinti riziką tiek, kiek pagrįstai įmanoma) ir direktyvų reikalavimų, pvz., Mašinų 2006/42/EC. Kol gamyklose ir statybvietėse įvyksta nelaimingi atsitikimai (o statistika rodo, kad vien Lenkijoje kasmet dešimtys žmonių žūsta dirbdami su mašinomis, o tūkstančiai patiria sužalojimų), kruopštus rizikos vertinimas ir tinkamų apsaugos priemonių diegimas išliks esmine mašinų gamintojų ir naudotojų pareiga. Remdamiesi tokiomis normomis kaip ISO 12100 ir ISO 14121-2 gairėmis, šiandien turime patikrintus įrankius, leidžiančius šią riziką numatyti, įvertinti ir sumažinti dar prieš įvykstant nelaimingam įvykiui.